Narystės:

 
 

 

 

 
   

   
Terminologija 9

Kasmetinis tęstinis Lietuvių kalbos instituto leidinys.

 

Numeriai:

1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23

 


TURINYS

 

 

 TERMINOLOGIJA IR BENDRINĖ KALBA

Jonas Klimavičius. Lietuvių bendrinė kalba: ribos ir beribiškumas, sistema, norma ir kodifikacija 7

 

TERMINOLOGIJOS ISTORIJA

Stasys Keinys. Maironis ir mūsų literatūros mokslo terminologija 26

Gintautas Česnys. Lietuviško anatomijos vardyno istorijos metmenys 55

Angelė Kaulakienė. Konstantino Šakenio Fizikos vadovėlio terminija 66

Alvydas Umbrasas. Lietuvos Respublikoje (1918–1940) veikusio Baudžiamojo statuto vertimų teisės terminijos skirtybės 78

Albina Auksoriūtė. Keletas L. Ivinskio augalų pavadinimų 95

Palmira Zemlevičiūtė. Daktaras Jonas Basanavičius ir jo Medega musu tautiszkai vaistinykystai 103

 

IŠ UŽSIENIO TERMINOLOGIJOS

Terminologija ir vertimų technologija daugiakalbėje informacinėje visuomenėje (Albina Auksoriūtė, Solvita Labanauskienė) 122

 

RECENZIJOS, APŽVALGOS

Kazimieras Gaivenis. Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys (Jonas Klimavičius) 129

Botanikos vardų žodynas. Sudarė R. Jankevičienė (Solvita Labanauskienė) 148

Profesinio rengimo terminų aiškinamasis anglų–lietuvių kalbų žodynėlis praktikams (Palmira Zemlevičiūtė) 159

Naujausi lietuviški terminų žodynai 2001 (Jolanta Gaivenytė-Butler) 164

 

Reikalavimai straipsnių autoriams 170

 

 

SANTRAUKOS

 

J. Klimavičius

LIETUVIŲ BENDRINĖ KALBA: RIBOS IR BERIBIŠKUMAS, SISTEMA,

NORMA IR KODIFIKACIJA

 

Bendrinė kalba (bk), be abejo, yra tam tikras atsiribojimas nuo tarmių, tačiau prasminga ir būtina kalbėti ir apie bk ir visų tarmių prigimtinį bendrumą. Skirtybių yra pavienių (net kolizinių) ir sisteminių, bet yra ir sisteminių bendrybių sluoksnis. Bk šnekamasis stilius kalbos funkcija yra artimiausias dialoginei tarmių kalbėsenai.

Lietuvių kalbos tarmės yra bk pamatas, tačiau bk yra ir tarmių tikroji išgelbėtoja: „Palikta pati sau, kalba lieka susiskaidžiusi į tarmes . Tokiomis sąlygomis ji pasmerkta be galo skaidytis“ (F. de Saussure).

Bk atsiribojimo nuo tarmių pradmė – tai raštas ir knyga, neįkainojamas taip pat Valstybės ir Bažnyčios (krikšto) vaidmuo. Lietuvių kalba buvo vartojama LDK valdyme (net nelietuviai jos mokėsi), tačiau ji buvo tik viena iš valstybės kalbų ir, deja, daugiausia šnekamoji, o oficialioji rašomoji buvo kanceliarinė slavų. Lietuvių kalbą kėlė ir į bažnyčią atnešė naujo – dvasininkų – luomo naujas mąstymas, pasisukęs į Vakarus, rodančius tautinių bk idealą ir gyvus pavyzdžius. Bet tai nebuvo sėkminga – tėvynėje prieš lotynų kalbą laimėjusi lenkų kalba įsigalėjo ir LDK, galop Lietuva prarado ir valstybingumą – liko praeityje ir senoji rašomoji bk (rytinis ir vidurinis variantai); neįsigalėjo bevalstybio ir beuniversitečio laikotarpio žemaitiškasis bk variantas. Gyvybingiausias pasirodė Mažosios Lietuvos variantas, gyvavęs kitoje –  ne LDK – valstybėje, kultivuotas pralaimėjusios, taigi nevalstybinės konfesijos, todėl neišvengiamai nuėjęs regioninės bk keliu ir išnykęs ten, savo tėvonijoje, bet perdavęs savo palikimą, o jis kartu su Petro Kriaušaičio (t. y. Jono Jablonskio) 1901 m. Lietuviškos kalbos gramatika, įtvirtinusia „paprastąją suvalkiečių tarmę“, tapo naujosios tikrosios lietuvių bk bendrais veldmenimis ir pradmenimis. Beje, K. Donelaitis ten pradėjo tikrąjį meninį stilių. Tautinio atgimimo ir išsivadavimo spaudoje V. Kudirkos, J. Tumo-Vaižganto ir kitų talentais sušvito publicistinis stilius. 1922 m. lietuvių kalba tapo valstybine. Kanceliarinis stilius jokio lietuviško palikimo negavo, mokslinis mezgėsi tik lietuvių kalbai tapus – pirmą kartą! – universitetine (laikinojoje sostinėje Kaune). Valstybės teatras daug prisidėjo prie bk tarties įtvirtinimo. Tačiau bk žodynas išėjo tik 1954 m., kai okupacijoje rusų kalbos teisės buvo didesnės.

Vis dėlto po daugelio istorinių vingių ir posūkių – lietuviškos bekalbystės savo valstybėje, kelių dvikalbysčių, kelių rašomosios kalbos variantų, pasiekta aukščiausia kalbos forma – subrendusi, stabili, diferencijuota bk. Per šimtmetį susidarė ir nusistovėjo rašomosios ir šnekamosios bk ir jos visų funkcinių stilių normos, bk kodifikacija yra mokslinė (gero teorinio lygio) ir oficiali. Lietuvių kalbos valstybiniu statusu ir ugdymu rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Apie specialiuosius normos ir kodifikacijos dalykus žr. p. 16–24.

 

St. Keinys

Maironis ir mūsų literatūros terminologija

 

Straipsnyje reikšmės ir raiškos atžvilgiu nagrinėjami poeto, dvasininko, mokslininko ir pedagogo Maironio (Jono Mačiulio, 1862–1932), garsaus tautos atgimimo dainiaus ir veikėjo, „Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje“ (1926 m.) vartojami literatūros mokslo ir negausūs kalbotyros ir leidybos bei teatro terminai.

Reikšmės atžvilgiu literatūros mokslo terminų išskirti šie pagal gausumą sudėstyti skyriai: 1) literatūros ir kūrinių rūšių bei žanrų įvardijimai, 2) su literatūros kūryba ir kūriniais susiję ypatybių ir veiksmų įvardijimai, 3) literatūros kūrėjų ir atlikėjų įvardijimai, 4) bendrieji literatūros mokslo terminai, 5) turinio ir raiškos (formos) priemonių įvardijimai, 6) kūrinių dalių įvardijimai ir 7) kūrinių veikėjų įvardijimai. Daroma išvada, kad tiriamu atžvilgiu Maironio vartojama literatūros mokslo terminologija yra gausi (iš viso beveik 1000 terminų), įvairi ir gana detali.

Raiškos atžvilgiu daugiausia (beveik du trečdaliai visų terminų) vartojama sudėtinių terminų. Didžiausia jų dalis yra sudaryta iš dviejų žodžių ir tik mažiau negu ketvirtadalis – trižodžiai. Ilgesnių terminų tėra vienetai. Sudėtiniai terminai dar nagrinėjami pažyminių raiškos bei dėmenų kilmės atžvilgiu. Didžioji vienažodžių terminų dalis yra vadinamieji tarptautiniai terminai. Apžvelgti skolinių adaptacijos, lietuviškų terminų darybos bei išimtį sudarantys rašybos atvejai.

Apibendrinant daroma išvada, kad Maironis vartojo nemažai pradinio dabartinės bendrinės kalbos formavimosi tarpsnio terminų, tačiau kartu priėmė ir sparčiai XX a. antrame ir trečiame dešimtmetyje diegtus ir dabar tebevartojamus naujus terminus bei senųjų terminų variantus. Dėl to jo darbe gausoka terminų sinonimų ir variantų.

 

G. Česnys

LIETUVIŠKO ANATOMIJOS VARDYNO ISTORIJOS METMENYS

 

Lietuviško anatomijos vardyno pradžia – 1620 metai, kada buvo išleistas Konstantino Sirvydo (1579–1631) lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Pirmuosiuose medicininės publicistikos bandymuose Vincas Kudirka (1858–1899) vartojo jau įsigalėjusius anatomijos pavadinimus. Lietuviško anatomijos vardyno, kaip pavadinimų sistemos, pradininkas buvo Jonas Basanavičius (1851–1927). Tarpukario metais Jurgis Žilinskas (1885–1957) ir jo kolegos mėgino suvienodinti sistemą. Petras Avižonis (1875–1939) sukūrė nepriekaištingą akies vardyną ir oftalmologijos terminus. Po Antrojo pasaulinio karo lietuviškas anatomijos vardynas buvo kuriamas verčiant rusiškus vadovėlius, rengiant originalų lietuvišką anatomijos vadovėlį universiteto studentams (1972, 1984), taip pat sėkmingai rengiant „Medicinos terminų žodyną“ (1980). Ypač pasižymėjo Salezijus Pavilonis (1919–1998) ir Kazimieras Tamašauskas (1936–1998). Vis dėlto lietuviškas anatomijos vardynas dar tobulintinas, ir ateities kartų anatomai turės daug ką padaryti.

 

A. Kaulakienė

Konstantino Šakenio Fizikos vadovėlio terminija

 

K. Šakenio Fizikos vadovėlis buvo išleistas 1920 m. Jį sudarė trys dalys, išėjusios atskiromis knygomis: I d. Mechanika – Šilima; II d. Magnetas. Elektra (77 p.); III d. Šviesa. Garsas. Energija ir darbas (97 p.). Šio trijų dalių fizikos vadovėlio gimnazijoms nuo 1920 m. iki 1940 m. buvo išleisti 5 leidimai.

Straipsnyje analizuojami 1920 m. išleisto K. Šakenio vadovėlio terminija. Iš analizės galima daryti tokias išvadas. Pirma, K. Šakenio, kaip ir kitų pirmtakų bei amžininkų (P. Vileišio, I. Končiaus) raštų Fizikos vadovėlio terminija rėmėsi tvirtu pamatu – lietuviška leksika. Dauguma vadovėlio žodžių paimta iš gyvosios kalbos. Antra, vadovėlyje akivaizdūs terminų norminimo kriterijai: randasi pagrįstoji terminų sinonimija, terminų subordinacija, terminų reikšmių išskyrimas. Trečia, iš terminų variantiškumo ir sinonimijos galima spręsti, kad tuo metu fizikos terminija buvo tebekuriama ir pasižymėjo visomis kuriamojo terminijos tarpsnio ypatybėmis.

 

A. Umbrasas

LIETUVOS RESPUBLIKOJE (1918–1940) VEIKUSIO BAUDŽIAMOJO

STATUTO VERTIMŲ TEISĖS TERMINIJOS SKIRTYBĖS

 

Per nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį (1918–1940) originalaus baudžiamojo statuto parengta nebuvo. Nuo pat 1918 m. čia galiojo Rusijos baudžiamieji įstatymai, tarp jų – 1903 m. Baudžiamasis statutas (Уголовное уложение). Straipsnyje nagrinėjamos teisės terminijos skirtybės minėto Baudžiamojo statuto vertimuose į lietuvių kalbą (lyginami 1919, 1931 ir 1931 metais pasirodę vertimai). Iš viso rasta apie 200 skirtumų. Jie analizuojami ir grupuojami pagal raišką. Kalbama ir apie terminų taisyklingumą, tikslumą. Daroma išvada, kad 1919 ir 1931 m. vertimai skiriasi labai nedaug. Labiausiai teisės terminija pakeista 1934 m. vertime – čia ji artimiausia šiandieninei. Manoma, kad dauguma terminų skirtumų vertimuose yra atsiradę dėl to, jog buvo tobulinama terminija. Dalies skirtumų atsiradimą vertimuose lėmė ir tai, kad buvo taisomos 1919 m. vertimo klaidos ir netikslumai. Straipsnyje akcentuojama 1918–1940 m. kurtos terminijos reikšmė šiandieninei teisės kalbai.

 

A. Auksoriūtė

KELETAS L. IVINSKIO AUGALŲ PAVADINIMŲ

 

Straipsnyje rašoma apie keletą augalų, kurie įvairioje literatūroje įvardijami lotyniškais skoliniais. XIX a. švietėjas L. Ivinskis savo rankraštyje „Prigimtūmenė“ jau buvo aptariamus augalus įvardijęs lietuviškais naujadarais. Straipsnyje ir nagrinėjami L. Ivinskio teikti augalų vardai. Vienų L. Ivinskio vartotų pavadinimų daryba ir motyvacija neaiški (domėtis, nertys, saistris, segluvys, stapas, sūblas, šievis), antrų – daryba aiški, tik netiksli motyvacija (antkūlis, kvepenė, kumpotris, pakeltis, plunksnerys, ponarvis, proplaukis, razgytras, žalsvėsis, žyblonis), o trečių jo teiktų augalų vardų ir daryba, ir motyvacija aiški (gražulas, lašūklis, lendrėlė, saulėtra, skarūnis, skiauterūnas, širdoklė). Pastarieji pavadinimai galėtų pakeisti šiandien vartojamus lotyniškus skolinius.

 

P. Zemlevičiūtė

Daktaras Jonas Basanavičius ir jo Medega musu

tautiszkai vaistinykystai

 

Straipsnyje kalbama apie lietuvių tautos atgimimo Tėvo daktaro Jono Basanavičiaus (1851–1927) 1898 m. Varnoje (Bulgarija) parašytą liaudies medicinos terminų žodynėlį Medega musu tautiszkai vaistinykystai. Žodynėlio terminai nagrinėjami pagal reikšmę ir raišką bei lyginami su Medicinos terminų žodynu ir Lietuvių kalbos žodynu. Reikšmės atžvilgiu Medegos terminai daugiausia pavadina įvairias žmonių ligas. Terminų gausumu pasižymi infekcinių, odos ligų, chirurgijos ir traumatologijos, nervų sistemos ir virškinimo trakto ligų pavadinimai. Dr. J. Basanavičiaus terminija yra lietuviškesnė, liaudiškesnė nei dabartinė mokslinė pernelyg sutarptautinta medicinos terminija. Raiškos atžvilgiu didžioji dalis terminų yra vienažodžiai. Dauguma lietuviškų terminų yra paprastieji žodžiai, pvz.: drugys, plautis, vilkas. Nemažai lietuviškų vienažodžių terminų yra vediniai. Yra šiek tiek skolinių ir hibridų. Sudėtinių terminų yra žymiai mažiau. Žodynėlio terminus palyginus su Lietuvių kalbos žodyno duomenimis daroma išvada, kad didžioji dauguma Medegos žodžių yra plačiai vartojami, tačiau yra ir siaurai paplitusių, taip pat nefiksuotų žodžių (ar jų reikšmių) ir žodžių junginių. Taigi Medega yra reikšminga lietuviškosios medicinos terminologijos istorijai ir neabejotinai turi išliekamąją vertę, nes jos išskirtinis ir svarbiausias bruožas yra terminų lietuviškumas.

 

A. Auksoriūtė, S. Labanauskienė

Terminologija ir vertimų technologija daugiakalbėje

informacinėje visuomenėje

 

Straipsnyje pristatoma 2002 m. spalio 21–25 dienomis Rygoje vykusi tarptautinė terminologijos konferencija Terminologija ir vertimų technologija daugiakalbėje informacinėje visuomenėje, skirta 110-osioms E. Drezeno gimimo metinėms. Trumpai apžvelgiami įvairių šalių mokslininkų pranešimai.

 

J. Klimavičius

Kazimieras Gaivenis. Lietuvių terminologija: teorijos ir

tvarkybos metmenys

 

Analitinė K. Gaivenio (vieno žymiausių lietuvių terminologų) knygos Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys (V., 2002) recenzija. Aptariami knygos privalumai ir trūkumai.

 

S. Labanauskienė

Botanikos vardų žodynas. Sudarė R. Jankevičienė

 

Recenzuojamas 1998 m. Botanikos vardų žodynas. Aptariami vardyno trūkumai, žodynas lyginamas su ankstesniais botanikos žodynais.

 

P. Zemlevičiūtė

Profesinio rengimo terminų aiškinamasis anglų–lietuvių

kalbų žodynėlis praktikams

 

Kritiškai vertinamas 1998 m. išleistas Profesinio rengimo terminų aiškinamasis anglų–lietuvių kalbų žodynėlis praktikams (parengė V. Rimkevičienė ir kt.). Teigiama, kad žodynėlis parengtas neatsakingai.

 

J. Gaivenytė-Butler

Naujausi lietuviški terminų žodynai 2001

 

Tradicinis Terminologijos skyrelis. Pristatoma 17 2001 m. išleistų žodynų.