Narystės:

 
 

 

 

 
   

   
Terminologija 12

 Kasmetinis tęstinis Lietuvių kalbos instituto leidinys.

 

Numeriai:

1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23

 

 

TURINYS

 

Terminologija 12   5

 

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS

Robertas Stunžinas. Statybos terminijos sinonimija   7

 

Terminologijos istorija

Vincentas Drotvinas. Iš karybos terminų istorijos   27

Aušra Rimkutė. Nelietuviški XIX a. galo – XX a. pradžios katalikų katekizmų terminai   42  

Palmira Zemlevičiūtė. Gydymo priemonių pavadinimai daktaro Antano Vileišio medicinos knygelėse   67  

Asta Mitkevičienė. Epo, lyrikos, dramos žanrų ir kitų klasifikacijos vienetų pavadinimai pirmuose lietuviškuose literatūros teorijos vadovėliuose   81

Alvydas Umbrasas. Asmenis įvardijantys teisės terminai 1918–1940 m. Lietuvos kodeksuose 107

PASTABOS, SVARSTYMAI, SIŪLYMAI, SMULKMENOS

Terminas prie termino. II (Jonas Klimavičius)   137

Dėl vieno sociolingvistikos termino: giminė ar lytis

(Giedrė Čepaitienė)   148

RECENZIJOS, APŽVALGOS, INFORMACIJA, BIBLIOGRAFIJA

Terminologijos istorijos ir dabarties problemos

(Jonas Klimavičius)   151  

С. Д. Шелов. Термин. Терминологичность. Терминологические определения (Solvita Labanauskienė)   160

Regina Kvašytė. Mokomasis terminologijos žodynėlis

            (Aušra Rimkutė)   166

Europos Komisijos projektas EUROTERMBANK

            (Albina Auksoriū)   169

Tarptautinė terminologijos konferencija Bendradarbiavimas terminologijos srityje Vidurio Europoje

            (Aušra Rimkutė)   174

Mokslinis seminaras Terminų norminimas ir tvarkyba

            (Robertas Stunžinas)   176

Tarptautinė terminologijos vasaros mokykla 2005

Terminologijos tvarkyba: teorija, praktika ir taikymas

            (Robertas Stunžinas)   178

Lietuvos Respublikos terminų bankas

            (Audra Ivanauskienė)   181

Naujausi lietuviški terminų žodynai 2003 ir 2004

            (Adelė Noreikaitė)   183

 

 

 

 SANTRAUKOS

 

Robertas Stunžinas

STATYBOS TERMINIJOS SINONIMIJA

        Šiame straipsnyje sandaros, kilmės, reikšmės ir raidos aspektais analizuojama trijų 1992-2003 metų laikotarpio statybos terminų žodynų sinonimų eilutės. Iš viso nagrinėjamos 1858 sinonimų eilutės, iš kurių 1653 yra skirtingos. Išanalizavus visus sinonimijos atvejus, galima teigti, kad statybos terminijai būdinga sinonimijos įvairovė. Daugiausia sinoniminių terminų yra pateikta ankstesniuose statybos terminų žodynuose, ir tai rodo, kad anksčiau terminija buvo nenusistovėjusi. Sinonimijos tvirtėjimą rodo palyginti nedidelis sinonimų eilučių kiekis naujajame žodyne.
        Sinoniminių terminų arba sinoniminių dėmenų kilmės atžvilgiu išsiskiria dvi didelės grupės – įvairiakilmė sinonimija, t. y. lietuviškų ir skolintinių terminų sinonimų eilutės ir vienakilmė, t. y. grynai lietuviškų terminų sinonimų eilutės. Pagal sinoniminių terminų sandarą, kilmę ir sinonimų rūšis šias grupes dar galima suskaidyti į 18 smulkesnių grupelių.
        Įvairiakilmių sinonimų eilučių grupėje daugumą sudaro trys sinonimų grupelės: vienažodžių lietuviškų ir tarptautinių terminų sinonimų eilutės (aeratorius, vėdintuvas ALSTŽ 8), sudėtinių terminų eilutės su lietuviškais ir hibridiniais priklausomaisiais dėmenimis (ekvivalentinis [lygiavertis] storis STŽ 586), mišriosios sinonimų eilutės su įvairiakilmiais sudėtiniais ir vienažodžiais skolintiniais terminais (hidrantas, vandens kolonėlė RLSTŽ 57). Vienažodžių ir sudėtinių terminų sinonimų eilutėse pirmenybė dažniausiai teikiama skolintiniams terminams (monolitiškumas, vientisumas RLSTŽ 462, ekvivalentinis [lygiavertis] storis STŽ 586), mišriosiose eilutėse – ilgesniesiems terminams (drožlių betonas, fibrolitas STŽ 74). Kalbiniu požiūriu kai kuriems įvairiakilmiams sinonimams būdingas leksinių reikšmių netapatumas (vibruojamasis tankinimas, vibravimas RLSTŽ 437). Netapačių sinonimų gali būti atsiradę dėl kitakalbių terminų sąvokų platumo, aprėpiamo keliais lietuviškais sinonimais, ir įvairios įvardijimo „sinoniminės“ galimybės (angl. freight elevator – krovininis liftas, keltuvas ALSTŽ 125). Raidos atžvilgiu lietuviškų ir skolintinių terminų sinonimija nemažai pasikeitė. Dažniausiai naujajame žodyne galima rasti tik vieną kurį ankstesniųjų žodynų sinonimų eilučių narį (farvateris, laivakelis ALSTŽ 91 – laivakelis STŽ 300), ypač sutvirtėjo lietuviška terminija – daugeliu atvejų naujajame žodyne pateikti tik lietuviški terminai. Daug ankstesniųjų statybos terminų žodynų sinoniminių terminų naujajame žodyne yra pateikti kaip atskiri terminai (diskas, skridinys RLSTŽ 75 – diskas STŽ 122, skridinys STŽ 543).
        Grynai lietuviškų terminų sinonimų eilučių grupėje vyrauja trys grupelės: vienažodžių terminų sinonimų eilutės (aidas, atgarsis STŽ 14), sudėtinių terminų eilutės su sinoniminiais priklausomaisiais dėmenimis (pakopos [laiptelio] plotis STŽ 430), mišriosios sinonimų eilutės su vienažodžiais ir dvižodžiais terminais (kreivių braižiklis, braižytuvas STŽ 81). Vienažodžių ir sudėtinių terminų sinonimų eilučių grupelėse daugumą sudaro leksiniai sinonimai (burbulas, pūslė ALSTŽ 34); darybinių (greitintuvas, greitiklis RLSTŽ 441) ir gramatinių sinonimų (apsauginis [apsaugos] įtaisas ALSTŽ 105) yra keturis kartus mažiau. Dalį darybinių sinonimų reikėtų šalinti arba diferencijuoti dėl kategorinio daugiareikšmiškumo (sunkimasis, sunktis STŽ 596). Būdingiausia gramatinių sinonimų raiška yra priesagos -inis būdvardžiai ir daiktavardžio kilmininkas (pramoninė [pramonės] statyba RLSTŽ 405). Kalbiniu požiūriu kai kuriems vienakilmiams sinonimams būdingas leksinių reikšmių netapatumas (angl. cooler – aušykla, aušinimo bokštas ALSTŽ 82), galėjęs atsirasti dėl kitakalbių terminų apimamų sąvokų platumo ir kitakalbių terminų sinonimijos (aukštuma, pakiluma – angl. hill, eminence STŽ 60). Per dešimtmetį vienakilmė sinonimija pakito daugiau nei dvikilmė – ketvirtadalio ankstesnių žodynų sinonimų eilučių ir jų narių naujajame žodyne nėra, labai dažnai naujajame žodyne galima rasti tik vieną kurį sinonimų eilučių narį (iškyšulys, ragas ALSTŽ 152 – iškyšulys STŽ 207).

 

Vincentas Drotvinas

IŠ KARYBOS TERMINŲ ISTORIJOS

        Senojo lietuvių rašomosios kalbos laikotarpio karybos terminų gausios medžiagos preliminarinė apžvalga leidžia daryti keletą bendresnių ir nemažai dalykinių išvadų.
        Senieji karybos terminai siekia tolimą senovę, taip pat atspindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos karus su kitomis šalimis. Karo žmonės ir ginkluotė buvo įvardijami specialiais terminais, neretai einančiais iš Vakarų Europos kalbų.
        Karybos terminai yra nevienodo senumo: seniausieji yra paveldėti iš indoeuropiečių (karas) ir baltų (kalavijas) prokalbės, o naujesnieji yra ne tik savi, bet ir skolintiniai. Lietuviški terminai sudaro mažesniąją dalį. Iš skolintų terminų gausiau vartojamos (beje, ir Mažosios Lietuvos šaltiniuose, bent ankstesniuo-siuose) slavybės, kiek mažiau germanybės.
        Senųjų ir dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų karybos terminų reikšmių palyginimas akivaizdžiai iliustruoja semantinius procesus: ne vienas terminas (karininkas, karžygys, pulkininkas) yra įgavęs naują reikšmę.
        Aktualu tęsti karybos terminų tyrimus. Tai atskleistų ne tik jų istoriją, bet gal skaidresnė pasidarytų ir dabartinės lietuvių kalbos karybos terminų kilmė, daryba, reikšmių raida.

 

Aušra Rimkutė

NELIETUVIŠKI XIX A. GALO – XX A. PRADŽIOS KATALIKŲ KATEKIZMŲ TERMINAI

        Lietuviška krikščionybės terminija tarp kitų lietuviškų terminijų yra viena iš seniausių – tai senieji skoliniai (pavyzdžiui: bažnyčia, gavėnia, krikštas, kūčios, Kalėdos, Velykos ir kt.), į lietuvių kalbą atėję dar prieš oficialųjį krikštą – X–XII amžiuje. Jos pradžia – iš XVI a. pradžios išlikę Vilniaus vyskupijoje užrašyti seniausi iš dabar žinomų rankraštiniai poterių tekstai (Viešpaties malda, Angelo pasveikinimas ir Tikėjimo išpažinimas) ir pirmoji spausdinta lietuviška Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų knyga Catechismvsa prasty Szadei (1547). Šiame straipsnyje aptariami XIX a. galo – XX a. pradžios katalikų katekizmuose vartojami nelietuviškos kilmės vienažodžiai religijos terminai. Šis laikotarpis pasirinktas ne atsitiktinai – to meto Bažnyčios literatūra ir apskritai Bažnyčios kalba buvo užteršta svetimybių.
        Iš keturių XIX a. gale – XX a. pradžioje išleistų katalikų katekizmų Moksłas Rimo Kataliku (1879), Trumpasis Kun. Filochowskio katekizmas. Vaiszganto verstas. (1901), Katakizmai katalikiszki. Visureikalingiausi dėl vaikų ir žmonių praszcziokų su Lementoriu ir Ministranturu (1903) ir kunigo Kazimiero Paltaroko Tikybos mokslo (Šv. Istorijos ir Katekizmo) (1916) surinkti 1158 vienažodžiai religijos terminai ir jų variantai, tačiau dalis terminų sutapo, todėl iš viso susidaro 613 skirtingų religijos terminų ir 125 jų variantai. Daugiausia rasta savos kilmės vienažodžių religijos terminų – 439 terminai. Straipsnyje nagrinėjami 141 skirtingas nelietuviškas ir 33 hibridiniai svetimos kilmės religijos terminai.
        Nelietuviškais, t. y. svetimos kilmės religijos terminais laikomi vadinamieji tarptautiniai žodžiai (34 terminai), svetimybės (71 terminas) ir senieji skoliniai (36 terminai). Daugiausia tarptautinių terminų (33 terminai) yra kilę iš klasikinių kalbų – lotynų (aktas TFK 43, ostija KK 30, MRK 322, TM 123, sakramentas MRK 16, 79, 138, TFK 9, KK 22, TM 72, 85) ir graikų (antifona TM 11, balzamas MRK 315) kalbų. Kai kurie tarptautiniai terminai yra gauti per slavų (baltarusių, lenkų) kalbas, pvz.: altorius MRK 176, TM 110, adventas MRK 79, 333, TM 109, angelas TM 12, 76 ir kt.
        Senųjų skolinių kilmė įvairi. Katekizmuose daugiausia vartojami senieji skoliniai iš slavų kalbų, pvz.: bažnyčia MRK 25, TFK 20, 25, KK 19, TM 7, 88, grabas MRK 75, KK 15 ir kt. Tai seniausias lietuvių religijos terminijos sluoksnis.
        Nagrinėjamuose katekizmuose gausu svetimybių (71 terminas): lenkybių (abrozas MRK 79, dūšia MRK 29, TFK 8, KK 11, tajemnyčia MRK 50), slavybių (apieka KK 10, krapyla MRK 374), baltarusybių (mūka MRK 57, TFK 11, 25, KK 46, sūdžia MRK 46, 102) ir vokietybių (podžiai TM 120).
        XIX a. pabaiga – XX a. pradžia – spartus bendrinės kalbos kūrimosi laikotarpis. Nors religijos terminija tuomet buvo nusistovėjusi, bet ji buvo užteršta svetimybių, t. y. buvo negryna. Nuo XX a. pradžios religijos terminija buvo imta tvarkyti – atsisakyta svetimybių, vartoti palikti tarptautiniai terminai ir senieji skoliniai. Kunigo K. Paltaroko Tikybos moksle net 82,2% terminų yra grynai lietuviški. Katekizme vartojama tik viena svetimybė, kilusi iš vokiečių kalbos – podžiai TM 120. Be to, atsisakyta 1879–1903 metais išleistuose katekizmuose vartotų svetimybių, pavyzdžiui: dirmavonė MRK 108, TFK 9, KK 27 – sutvirtinimo sakramentas TM 120, čysčius MRK 63, TFK 17, KK 16, 37 – skaistykla TM 89 ir kt. Po vyskupo K. Paltaroko lietuvių katalikų katekizmų terminija iš esmės mažai kito.

 

Palmira Zemlevičiūtė

GYDYMO PRIEMONIŲ PAVADINIMAI DAKTARO ANTANO VILEIŠIO MEDICINOS KNYGELĖSE

        Straipsnyje aptariami iš šešiolikos daktaro Antano Vileišio (1856–1919) populiarinamųjų medicinos knygelių surankioti gydymo priemonių pavadinimai (kiek per 400) pagal jų reikšmę, raišką ir kilmę.
        Kalbami pavadinimai reikšmės atžvilgiu yra įvairūs. Išskirtos šešios reikšminės grupės – vidinių ir išorinių vaistų, tvarstymo priemonių ir gydomųjų tvarsčių, pirmosios medicinos pagalbos priemonių, dezinfekavimo, arba bakterijas naikinančių, medžiagų, medicinos technikos ir gydomųjų procedūrų pavadinimai.
        Raiškos atžvilgiu daugiau nei pusę gydymo priemonių pavadinimų sudaro sudėtiniai, dažniausiai dvižodžiai (per 200), nemažai trižodžių (arti 80), kurių rūšiniams dėmenims būdinga raiškos įvairovė.
        Kilmės atžvilgiu vyrauja lietuviška leksika. Tačiau gana daug ir nelietuviškos kilmės žodžių – tarptautinių ir svetimybių. Pasitaiko, kad svetimybės keičiamos lietuviškais atitikmenimis, tačiau autorius svetimybę parašo ir greta lietuviško žodžio – taip, matyt, stengtasi taikytis prie adresato vartojamo žodyno. Skolintinės leksikos gausai galėjo turėti įtakos nelietuvių autorių veikalų kalba, stilius ir terminija, nes dauguma knygelių dr. A. Vileišio išverstos ar parengtos pagal lenkų, rusų autorių darbus.
        Be to, gydymo priemonių pavadinimai turi sinonimų ir variantų. Dažniausiai sinonimiškai vartojami abu lietuviški arba lietuviškas ir nelietuviškos kilmės žodis.
        A. Vileišio populiarinamosios medicinos knygelės yra svarbus šaltinis lietuvių medicinos terminijos istorijai pažinti.

 

Asta Mitkevičienė

EPO, LYRIKOS, DRAMOS ŽANRŲ IR KITŲ KLASIFIKACIJOS VIENETŲ PAVADINIMAI PIRMUOSE LIETUVIŠKUOSE LITERATŪROS TEORIJOS VADOVĖLIUOSE

        Straipsnyje nagrinėjama epo, lyrikos, dramos žanrų, žanrinių formų, rūšių pavadinimų, vartotų pirmuose lietuviškuose literatūros teorijos vadovėliuose, kilmė, sinonimija ir kai kurie vartosenos dalykai. Medžiaga rinkta iš visų tarpukariu išleistų specialiųjų literatūros teorijos darbų – K. Bizausko Raštijos bei literatūros teorijos (1918) ir trečiojo leidimo Literatūros teorija (1922), M. Gustaičio vadovėlio Stilistika (1923 ir 1927), trim skirtingais leidimais išėjusio J. Norkaus vadovėlio Literatūros teorija (pagrindiniai prozos ir poezijos dėsniai) (1923, 1926, 1930), St. Češūno Prozos ir poezijos teorijos (1925), ketvirtojo J. Ambrazevičiaus vadovėlio Literatūros teorija. Poetika leidimo (1938).
        Dauguma epo, lyrikos, dramos žanrų ir kitų klasifikacijos vienetų pavadinimų yra svetimos kilmės: beveik pustrečio karto daugiau rasta tarptautinių vienažodžių terminų nei lietuviškų, mišriakilmiai (lietuviški ir svetimos kilmės) sudėtiniai terminai sudaro daugiau nei pusę visų sudėtinių terminų, svetimos kilmės terminai – daugiau nei du penktadalius. Dvižodžių terminų šalutiniais dėmenimis svetimos kilmės žodžiai eina beveik pusantro karto dažniau nei lietuviški ir tik trižodžiai terminai su svetimos kilmės šalutiniais dėmenimis nusileidžia terminams, kurių šalutiniai dėmenys yra lietuviški žodžiai.
        Trečiajame XX a. dešimtmetyje išleistų vadovėlių terminams (tiek vienažodžiams, tiek sudėtiniams) būdingas tuo laikotarpiu gana įprastas reiškinys – varijavimas. Jį daugiausia nulėmė nevienodas tarptautinių terminų ar svetimos kilmės žodžių, einančių šalutiniais terminų dėmenimis, lietuvinimas.
        Kaip ir dabar, vyrauja du struktūriniai dvižodžių terminų tipai – terminai su priesagos -inis būdvardžiais ir terminai su daiktavardžio kilmininku.
        Iš visų literatūros teorijos vadovėlių leidimų susidaro daugiau sinonimų eilučių nei jų yra tik viename leidinyje (dažniausios yra dvinarės). Be to, bėgant laikui keičiant terminus sinoniminiais terminais, ne visada eita geresniu – lietuvinimo – keliu. Palyginus sinonimų eilučių skaičių 1922 m. K. Bizausko vadovėlyje ir 1938 m. J. Ambrazevičiaus darbe, matyti, kad jų nemažėjo.
        Pirmieji lietuviški literatūros teorijos vadovėliai liudija kai kuriuos svarbius literatūrologijos terminijai dalykus, pavyzdžiui, epinės prozos žanrų pavadinimų vartosenos nevienodumus, sakmės vartojimą „pasakėčios“ reikšme, nestaigų perėjimą nuo apsakymo prie novelės, terminų liaudiška daina ir liaudies daina diferencijavimą, sunkų žodžio atsiminimai kelią į literatūros mokslo terminiją ir kt.

 

Alvydas Umbrasas

ASMENIS ĮVARDIJANTYS TEISĖS TERMINAI 1918–1940 M. LIETUVOS KODEKSUOSE

        Straipsnio tyrimo šaltiniai yra 1918–1940 m. Lietuvoje galiojusių rusiškų kodeksų neoficialūs vertimai į lietuvių kalbą. Straipsnyje nagrinėjami teisės terminai, kuriais įvardijami asmenys. Dalis šių terminų priskirtina teisės mokslui, dalis – teisės praktikai. Tai teisiniais santykiais susijusių, įvairias teisines funkcijas atliekančių asmenų pavadinimai. Iš viso tokių terminų kodeksuose rasta apie 800. Maždaug pusė jų yra vienažodžiai, pusė – sudėtiniai (daugiausia dvižodžiai). Terminai aptariami pagal kilmę ir darybą.
        Būdingas tiriamojo meto asmenis įvardijančių teisės terminų bruožas yra lietuviškumas. Darybiškai neskaidžių asmenų įvardijimų kodeksuose reta, dauguma terminų yra dariniai. Tik dalis jų yra padaryta specialiai teisės terminijos reikalams, dauguma – terminizuota. Griežtai atriboti terminizuotus ir naujus darinius yra keblu. Jei sistemiškai galimas vedinys nepateko į ankstesnę leksikografiją, tai dar neleidžia teigti, kad žodžio kalboje nebuvo. Dauguma asmenis įvardijančių teisės terminų kaip tik ir yra šiaip kalboje labai įprastų ir darių priesagų -tojas, -a ir -ėjas, -a vediniai. Galimas daiktas, būtent dėl įprastumo kai kurie su priesaga -tojas, -a padaryti terminai vėliau buvo keičiami -ovas, -ė vediniais. Aiškesni naujadarai daugiausia daryti su priesaga -ininkas, -ė.
        Straipsnyje išskiriamas savitas asmenis įvardijančių teisės terminų tipas – sudaiktavardėję dalyviai, dažniausiai neveikiamosios rūšies esamojo laiko. Tai gana patogus trumpos raiškos būdas. Kai kurie kalbamo tipo terminai yra įprasti ir dabar.
        Skoliniai kodeksuose sudaro palyginti nedidelę asmenis įvardijančių teisės terminų dalį. Beveik visi skoliniai yra tarptautiniai žodžiai. Absoliuti dauguma jų yra lotyniškos kilmės. Tik vieno kito tarptautinio žodžio aplietuvinimas nesutampa su šiandieniniu, varijavimo būta nedaug. Skoliniams artimi yra ir hibridiniai terminai, tačiau toks asmenų pavadinimų darybos būdas kodeksuose buvo visai nepopuliarus.